Geroji Paberžės energija

img_20170116_120020Nuošali, bet labai graži gyvenvietė prie Liaudės upelio… Paberžė… Ji yra 32 km į šiaurę nuo Kėdainių. Gyvenvietėje stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (nuo 1859 m.). Šalia bažnyčios veikia atnaujintas, išgražintas 1863 m. sukilimo muziejus (buvusiame Šilingo dvare). Čia ilgą laiko dirbo ir gyveno Tėvas Stanislovas. Jis rūpinosi Paberžės aplinka, rinko paveikslus, dekoracijas, įkūrė muziejų. Ne be Tėvo Stanislovo pastangų,  Paberžė tapo svarbiu kultūrinės veiklos centru Kėdainių rajone.

Čia pabūni drauge su tais, kuriuos traukia šioje erdvėje pabūti… Čia atvyksta pasiilgusieji ne paviršinio, vienadienio triukšmo, o susikaupimo, gamtos, Dievo.

Nors mažutėlių tarno Tėvo Stanislovo nebėra, liko jo pamokslai, jo sakytos mintys. Štai: „Sparnai auginami bendro gėrio siekimu.  Mes klystame, klaidžiojame, bet Evangelijos žodžiai taiso mūsų klaidas“. Neeilinė tai buvo asmenybė,  kraštiečių švelniai vadintas Tėveliu. Jis buvo dvasingumo versmė. Naujam gyvenimui Jis prikėlė daugybę nusivylusių, nuskriaustų, pasiklydusių gyvenime žmonių, kurie ištroškę paguodos ir atjautos pas jį skubėjo. Priklausomybių turintys žmonės Paberžėje teberanda švarią dvasinę aplinką, dalijasi, atlieka išpažintį. Tėvas Stanislovas palikęs mums tikėjimą, kad kiekvienas  galime padaryti ką nors švaraus ir šviesaus pasauliui… Iš jo išmokome patylėti, kitaip mąstantį išklausyti, mylinčiomis akimis žvelgti į mus supantį pasaulį.

„Sekmadienį mums prisakyta švęsti. Ir patys esame kalti, jei nepasiimame ramybės iš Dievo užančio“ – skambėjo labai įtaigiai sakomi Paberžės bažnyčios klebono Skaidriaus Kandratavičiaus, Tėvo Stanislovo darbų tęsėjo,  žodžiai. Klebono Skaidriaus pamokslai ragina mąstyti ir permanyti tai, kuo brangus mums Gyvenimas… Juk gyventi taip gera. Tad  pavarijuokime laiko, džiaugsmo, kančios bei meilės  temomis.

Nuo pat suvokimo gyvenantys pasaulyje, stengiamės suvokti Laiko prigimtį. Norime jį valdyti, tačiau laikas – šventa paslaptis,  keistai įmantri dovana. Laikas dalijamas iš trijų: praeities, dabarties ir ateities… Turime gerbti savąjį gyvenamąjį Laiką… Sodru, kas buvo, bet ne mažiau svarbu ir kas bus, tad reikia būsimų, įžvalgių akimirkų malonės mums kiekvienam gyvenant ir besidžiaugiant. Džiaugsmas – vidinė harmonija. Kai paskleidžiu aplink save ramybę – atlieku gerą darbą – dovanoju gaivinančios meilės dvasios.. „Tik Dievas mato širdį, o žmogus mato tik veidą. Neskubėkime su pasmerkimu, nes kiekviename yra gėrio kibirkštėlių  „ – tai  sekmadienio pamokslo akimirkos…

O ką sakome apie kančią?  Jos reikia. Ji išdegina visa, kas mūsų aplinkoje netikra, tuščia…Tuomet  mes sustojame, bet sustojimas – prasmingas, nes mūsų sunkiosios valandos – tai mūsų branda. Tad mes ieškantys, kuriantys, valdomi gyvenimo vėjų, pasirenkame vidinę laisvę, šviesą ir tiesą….

Trumpam į Paberžę užsukantiems, čia skleidžiamas Dievo žodis, protėvių išmintis, dalijamasi ramybe. Vartotojiškam šiandienos motto „Dirbk, pirk ir mirk“ priešpastatomas  amžinos vertės  šv. Benedikto ištarmė: „Ora et labora“ – „Melskis, skaityk ir dirbk“.  Žinome, koks paveikus, įtaigus arba banalus gali būti žodis. Klebono S. Kandratavičiaus žodis  skleidžiasi per skambesį, išjautimą, išgyvenimą. Ir prasprūsta jo prašymas, malda, kad būtume maitinami atgailos duona… Kad nebūtume sugelti pilkos kasdienybės, kad visada būtume mokiniai – savo prosenelių, tėvų ir išminčių.  Daug prirašyta apie Paberžę. Man nelemta būti originaliai,  tenoriu  aprašyti tai, ką pajutau, išgyvenau ne kartą dalyvaudama dvasios puotoje Paberžėje. Čia stengiamasi dėl tėvo Stanislovo atminimo…  Štai akimirka, kai  kalbama apie tai, kad Kristus kviečia kiekvieną žmogų kasdien, čia ir dabar nusigręžti nuo to, kas nėra meilė ir kas yra vien tik apgaulė ir atsigręžti į Jį, kuris yra Meilė, priimant Jo skaistinančią ir šventinančią malonę bei gailestingumą. Po šių žodžių užlieja pašlovinimo Marijai giesmės garsai… F.Šuberto „Ave, Marija“… Kiek toje muzikoje neįtikimos jėgos ir kančios kupino Dievo buvimo liudijimo. Genialioji „Ave, Maria“… Kokia didžiulė šio kūrinio sakralinė galia… Esame raginami žodžio galia ginti gėrį, žodžio, ne jėgos galia… Peržengti rutiną, nesiskaidyti, nepiktžodžiauti. Rinkdamiesi tarp gėrio ir blogio – kartais suklumpam.  Kiekvieną kartą apsilankius, esu kviečiama Paberžės bažnyčioje skaityti skaitinius. Štai mintis iš Apaštalo Pauliaus I laiško korintiečiams. Jo žodžiai: „Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris veikia visame kame“.  Tad ar mokame džiaugtis Visagalio išganinga globa?

TĖVUI Stanislovui skirta paroda atidaryta  veikiančiame  1863 m. sukilimo muziejuje,  buvusiame Šilingo dvare. Labai subtili  Rimo Akutaičio fotografijų  paroda. Tėvas Stanislovas štai stovi pravėręs Bažnyčios duris… Kviečia mus.  Arba, sėdi jis savo celėje, toks ramus, mūsų laukiantis… Štai jis paėmęs knygą į rankas… Dažnai  ir mes paimame Tėvo Stanislovo knygas… Jo „Atsidūsėjimai”…Su juo mes atsidūstame, nes tai knyga – malda. „Turiu eiti, pakiliau eiti, tai dvasios kelionė, judesys į šviesą ir pažinimą.” Atsidūsta žmogus, kuris galėtų būti kiekvienas iš mūsų. „Vingiuoti mūsų keliai, ir lėtai, labai lėtai einame pirmyn”. Lyg kokia mūsų buvimo formulė, lyg nusivylimas, lyg priekaištas sau, lyg tam, kuris išleido eiti: „Einame į Tave klaidžiodami, griūdami“. Pasakytume, kad tokia yra pagrindinė Einančiojo situacija kelyje:  klaidžioti ir kristi, artintis ir tolti, klausti ir nesulaukti atsakymo, liepsnoti ir gesti, apglėbti ir atstumti… Galima pririnkti ir daugiau tokių žodžių… O Tėvas Stanislovas į mus taip kreipiasi: “Tik didingai plati ir drąsi širdis gali viską ramiai pakelti: ir panieką, ir neteisingą apkalbą, ir vienišumą.  Ak, Viešpatie, tai didis mokslas būti ramiam ir nuolankiam“.

Na o dabar apie tai, kad mus ir vėl nudžiugino Paberžė. Vėl sekmadienį dalyvavome mišiose, pabuvome klebonijoje, kalbėjomės ir gėrėme arbatą su tos dienos Paberžės svečiais… Su nauja esė, poetinių miniatiūrų ir fotografijų knyga „Su savimi ir tavimi” dalyvavo knygos „Pokalbiai tėvo Stanislovo celėje“ autorė žurnalistė Vita Morkūnienė. Neatsitiktinai naujoji knyga pristatoma Paberžėje, čia nejučia vėl prabylama apie Tėvą Stanislovą…. Vita laikė Tėvą Stanislovą kaimo klebonu, didžiai apdovanotu kalbėjimo dovana, savamoksliu, R. M. Rilkės vertėju, o juk likimai kunigų – Sibiro kalinių – stebėtinai panašūs, nes per jų sielas brūkštelėjo tragiško tono gaida: ir išmintingojo Kazimiero Vasiliausko, Sigito Tamkevičiaus, ir Roberto Grigo, ir intelektualo Č. Kavaliausko, ir daugelio kitų… Kiekvienas jų savo biografiją išryškino vis kitais talentais, kiekvieno jų kelias Dievo globoje nuvingiavo tik pagal Viešpačiui težinomus planus. Naujos knygos autorė ėmėsi rūpestingai „kalbėtis“ ir su savimi, ir su tavimi…Paberžės bažnytėlėje jos balsas skambėjo jautriai, mintys gilios, apibendrintos patyrimo ir gyvenimiškosios  išminties sklidinos  akcentuojant, kad gerumas – pati tikriausia meilės išraiška.  Prasmingai mes dalyvavusieji  stabtelėjome, o stabtelėję supratome, kad iš kasdienybės detalių, buities vaizdų  galima „numegzti“ tinklą ir juo sugauti akimirkos išgyvenimą. Ne toks jau paprastas uždavinys – išgryninti ir pakylėti kasdienybės išgyvenimą, realybę pamatyti kitokią.

Tą dieną buvo daug malonaus…Malonu man buvo skaityti skaitinius toje bažnytėlėje, malonu buvo klausyti akordeonisčių, kurios atskleidė netikėtas akordeono, kaip instrumento, galimybes… Knygos autorė Vita prieš mus atsiskleidė kaip  gaivi gėlė… Pamąsčiau tuomet ir apie katalikų dvasininkų  gyvenimą, kad jie išsiskiria iš minios ir pagal įdrabužį:  siauromis ilgomis rankovėmis, stačia apykakle, po kuria segama balta apykaklaitės juostelė „koloratė“, kalbininkų rekomenduojama „skaistute“ vadinti… Juk tai, kaip uniforma, kaip skiriamasis ženklas, žymė, iš kurios mes suprantame, kokią misiją atlieka šį drabužį vilkintis žmogus… O kad tai ypatingos svarbos misija, niekas neprieštaraus… Kunigas Skaidrius sugeba pakylėti mus ir šviesti… Šviesti jis stengiasi ir kaimo bendruomenę, todėl organizuoja įvairius renginius. Jo manymu, blogybes reikia stengtis išgyvendinti ne pamokslais, bet veikla. Gal tuomet ims gyvuoti jautrumas, bus pastebimas artimas, pagalbos laukiantis… O apsidairius, visada galima rasti žmogų, su kuriuo verta ir teisinga pasidalyti tuo, ką turi.  Gera sėdėti Paberžės bažnyčioje ir niekur neiti. Sėdėjome ir gėrėjomės ta ramybe.  Kas nebuvo čia – verta apsilankyti. Paberžėj nemokamai dalijamas laikas… Kantrybė laimi pasaulį…  Nelengva likti ištikimam savo idealams,  širdies kalbai, sąžinės balsui, todėl svarbu ugdyti ne vien profesinius gebėjimus, bet platų, atidų, jautrų požiūrį į žmones, į gyvenimą. Toks atsakingas žvilgsnis ir jo vedamas veiksmas buvo ir yra tikro inteligento žymė. Eikime prilaikydami klumpantį,  suvokdami savo pašaukimą dalinti širdies, kad ir po lašą, suprantant savo uždavinį, misiją… Svarbiausias dalykas bet kuriame gyvenimo etape, skirtingiausiose patirtyse dvasios pastangomis išsaugoti ištikimybę tėvų žemei, kalbai, pareigai, žodžiui, Dievo balsui, papročiams. Kaip sakė Tėvas Stanislovas: „Iš tiesų, kas gi yra mūsų gyvenimo kelionė, jeigu ne atodirbis, kuris nualina kūną, bet subrandina dvasią, o Tas, į kurį einama, ir yra Kelias“.

Paberžės kapinaitės… Kiek čia Tėvo Stanislovo vargta, darbuotasi… „Mortui vivos docent“ – „Mirusieji moko gyvuosius“. Jaučiame – nuostabi ta kapinių paslaptis. Įdomu, kad mūsų protėviai prie koplytstulpių nė vardų, nė datų nežymėdavo – kapinės būdavo gyvos ir kažkokios amžinos… Paberžės kapinaitėse šventasis Izidorius sėklą beria, Marija meldžiasi už nuskriaustuosius, Angelas pučia trimitą… Giedros kapinės… Tegul medžiai ošia ir Tėveliui Stanislovui, ir kitiems, mums brangiems Išėjusiems,  amžiną dainą ir  stiprina žingsnius tų, kurie Išėjusiųjų  niekada nepamirš.

Jau trečią vasarą Paberžėje organizuojamas vasaros dailės pleneras tiems, kurie svajoja piešti/tapyti gamtoje, kurie nori patirti kūrybos džiaugsmą, spalvomis perteikti gamtos grožį ar jos erdvę. Manome, kad per šias plenero dienas, kurias dailininkai praleido Paberžėje, jie patyrė įvairiausių emocinių bei kūrybinių transformacijų. Mes pamatėme jų darbo rezultatus (kūriniai buvo išrikiuoti bažnyčioje)… Dailininkai jautėsi dėkingi klebonui Skaidriui už autentiškai ir nepaprastai jautriai puoselėjamą Tėvo Stanislovo atminimą. Jie dalijosi įspūdžiais, jog patyrė angelišką grybštelėjimą sparnu, nušluojantį kasdienybės apnašas ir iš naujo atveriantį vertybes, kurias kartais pamirštame skubėdami.

Grupė Lietuvos menininkų, artimai bendravusių su tėvu Stanislovu, atvyko pasveikinti savo kolegos skulptoriaus Rimo Idzelio su 60-mečiu ir sugalvojo: o kodėl čia nesurengus kūrybinės stovyklos, nesukūrus darbų, dar tėvui Stanislovui žadėtų apie šią vietą?. Ir stovykla buvo organizuota. Klebonas suteikė erdves gyventi ir kurti, muziejininkė Regina Galvanauskienė ir vietos bendruomenė – visokį palaikymą. Apgyvendino menininkus senojoje Paberžės bažnyčios klebonijoje, juk čia iš muziejaus nepadarytas stabas, niekas aksominėmis virvelėmis neatitverta. Kaip mums pasakojo dailininkai, klebonijoje maitino puikiai: pusryčius „prasimanyk pats“ (tai yra, tėvo Stanislovo virtuvėlėje išsikepk ką  nori, nes kiaušinių, lašinių ir viso kito apstu), pietūs pas kleboną skanūs ir gausūs. O kur dar lauknešėliai, nes kai organizatoriai pastebėjo, kad menininkai, visą dieną  dirbantys gamtoje, apetitu nesiskundžia, klebonas per pamokslą paprašė parapijiečių pasirūpinti menininkų skrandžiais, tai net buvę gražu matyti, kaip kaimiečiai veža, neša į kleboniją, o kartais ir tiesiai plenero dalyviams bulves, medų, pomidorus, lašinius… Beje, skulptorius Rimas Idzelis, kilęs iš Panevėžio, mistika galėtų pavadinti ir savo atsiradimą šioje vietoje. Po penkiolikos metų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš dvejus metus Rimas Idzelis grįžo į Paberžę, kur jaunystėje prasidėjo jo menininko kelias. Tą vietą skulptoriui parodė pats Tėvas Stanislovas, pasiūlęs jam nusipirkti namelį ir čia apsistoti. Sodyba paviliojo natūraliu grožiu. Pasak jo, čia nepaprasta ramybė ir todėl idealios sąlygos kūrybai. Jo skulptūros pribloškia originalumu. Štai ant šoninio altoriaus „pritūpęs“ jo Angelas, o šalia sustingo žmogus, nuleidęs rankas, nes kai pajunti Dievo artumą, belieka tik susikaupti ir dėkingai parymoti

Pats menininkas, kurį kolegos vadina genialiu, nesiteikia aiškinti savo kūrinių prasmės.  Anot jo, kiekvienas tą mato pats, o jei nemato – tai ir nereikia. Jo skulptūrose stilizuota klasika jungiasi su postmodernizmu, o originalūs kūriniai pribloškia savo fantazija ir minties gilumu.  Tėvui Stanislovui skulptorius bažnyčios šventoriuje pastatė milžinišką kryžių, surištą trimis mazgais (duoti paklusnumo, skaistumo ir  neturto įžadai).

„Bažnyčioje kiekviena kertelė šventa”, – kalbėjo klebonas  Skaidrius Kandratavičius… Jis šventino darbus, laimino kūrėjus.  Beje, dalį kūrinių menininkai padovanojo ir bažnyčiai, ir 1863-iųjų metų sukilimo muziejui – pagal darbų temas. Man įspūdį padarė akvarele išlieti trys Voldemaro Barakausko ciklai: „Laidotuvių žibintų impresijos“, „Dangaus ciklas“ ir “Upelio ciklas“. Nuojauta ir netikėtumas – turbūt esminiai bruožai, viešpataujantys Voldemaro akvarelėse. Manau, kad nesutramdomąją akvarelę geba pažaboti menininko meistriškumas, bet jos kūrinio baigtį lemia vienas akimirksnis. Ne laiku virptelėjusi ranka, netinkamas vandens, dažo santykis ar autoriaus emocija… Tad šiuokart, manome, menininkas buvo apdovanotas pavykusių kūrinių džiaugsmu. Šiuose kūriniuose kalba besvorės, bet įtaigios, susiliejančios spalvų dėmės, šalia migla apgaubtų žibintų, jos tarsi skraidančios vėlės…

Gal vieta įpareigojo, kad dailininkai nuo pat ryto saulei tik prašvitus, pradėdavo visuose kampuose dirbti, krutėti. Fotomenininkas Gediminas Beržinis papasakojo: „Jei rytą prabundi toje lovoje, kurioje miegojo pats tėvas Stanislovas, išeini basas į kiemą saulytei šviečiant, atsiklaupi, palieti kūnu žemę ir susijungi mintimis su visais ir viskuo, o paskui eini į kambarėlį, kur liktoriai sudėti, kur ištapyta ryškiomis spalvomis, tai pojūčiai susidaro nerealūs. Susijungimas su Dievu kūryboje  yra labai svarbu“.

Nueiname kiekvieną kartą ir į Tėvo Stanislovo celę, o ji – kukli, asketiška. Visur su juo keliavęs sulankstomas lentinis stalas, kėdė, knygų lentynos, sienos, dekoruotas paveikslų rėmų fragmentais, Jo lova, sugėrusi tiek Jo kančios, kai Jis visiškai pasiligojęs kentėjo didžiulius skausmus ir neleisdavo klausti, kodėl Jam skirtą tiek iškęsti….”Gavau kryžių, tad ir turiu jį nešti”, – sakydavo Jis.

Paberžėje visos smulkmenos kalba apie didelę meilę Tėvui Stanislovui. Klebonas Skaidrius akcentavo, kaip svarbu ginti savo idėją, savo tikėjimą, savo vertybes, nes kai dvasia pulsuoja, mes esame nuskaidrinami, taip, kaip mus nuskaidrina smilkalai per mišias…O kad visada Paberžė liktų tolerancijos, bendrystės vieta, juk Bažnyčios ir yra tokia misija: jungti, vienyti, neatstumti…

Labai gražių emocijų gavome, kai Paberžės bažnyčioje klausėmės koncertinės dedikacijos „Gyvenimo varpai“… Dedikacijoje – misterijoje Bernardo Brazdžionio eiles skaitė aktorius Petras Venslovas (muzika Pranciškaus Beinario). Labai jautriai skambėjo Kauno Valstybinio muzikinio teatro solistų Giedrės Juknevičiūtės, Tomo Ladigos balsai. Pianinu skambino Beata Vingraitė. Aktoriai ėjo dainuodami, giedodami, stabtelėdami prie paveikslų – Kryžiaus Kelio stočių – dainavo ir kalbėjo vaikščiodami tarp klausančiųjų… Ta programa – tai paskyrimas Lietuvai, kentėjusiai, klupusiai, bet pakilusiai ir savo 1000 – metį vis mininčiai… Programos pabaigoje aktoriai skambino Tėvo Stanislovo varpais ir varpeliais, o jiems atitarė varpų skambesys iš Bažnyčios varpinės…

Mes Paberžėje visada jaučiamės gaivinami, stiprinami taip, kaip niekur kitur, nes pati aplinka harmonizuojanti… O išvažiuojame iš ten mąstydami apie meilę ir tarnystę, aukojimosi vertybę, apie subtilų gebėjimą atverti duris ateinančiam…

Kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s